Antano Maziliausko romanas
„KAI GRIŪVA BOKŠTAI“
Atrask dabar!
Paskaityti ištraukas ir įsigyti elektroninę knygą lietuvių kalba su pristatymu į jūsų elektroninį paštą
Spausti mygtuką čia
Kas yra romanas "KAI GRIŪVA BOKŠTAI"?
„KAI GRIŪVA BOKŠTAI“ – Kelionių romanas apie žmones, kurie išlieka
Šios knygos niekada neplanavau rašyti, net tokios minties nebuvo.
Po visų aplankytų šalių buvo planuota ataskaita – šimto puslapių FAO dokumentas su rekomendacijomis ir priedais. Tą ataskaitą parašėme 2002 metų vasarį. Ji pasiekė tuos, kuriems buvo skirta, ir nugulė archyvuose.
Bet liko kažkas, kas į ataskaitą netilpo. Liko Fatimatou Nigerio kaime, kuri turėjo raktą. Liko Don Alechandro ir jo sifono vamzdis per Bolivijos slėnį. Liko Rokhaja, kuri paaiškino, kad vietnamietis nemokė jos rūkyti žuvies, bet paklausė, kaip ji tai daro. Liko Abdulaje, kuris vairavo per Mauritanijos dykumą be jokio žemėlapio ir visada žinojo, kur geriausia važiuoti. Liko Aminata, kuri sodino medžius ten, kur logika sakė – negalima, niekas neužaugs.
Ir liko Dunstanas, ir ta diena, kai griuvo bokštai.
Kas aš toks, kad apie tai rašau?
Nors nesu profesionalus rašytojas, ar žurnalistas, bet rašyti mėgstu. Esu inžinierius hidrotechnikas ir vadybininkas, kuriam darbas projektuose dažnai keliavo kartu su lagaminu. Keletą metų dėsčiau Alžyre, po to – projektai Afrikoje, ministerija, vėliau – Žemės ūkio universitetas Lietuvoje. Ir ta nepaprasta galimybė 2001-aisiais: FAO pakvietė į nepriklausomų ekspertų komandą įvertinti Specialiosios aprūpinimo maistu programos eigą dvylikoje atrinktų valstybių trijuose žemynuose. Dvylikoje atrinktų iš beveik šimto dalyvaujančių. Iki šiol nelabai suprantu, kaip ten patekau. Gal anglų-prancūzų dvikalbystė, gal vandentvarkos projektų patirtis Afrikoje, gal tiesiog tinkamas laikas. Bet patekau…
Ataskaitų rašytojų niekas neklausia, kaip jiems sekėsi. Tai suprantama – ataskaita yra oficialus dokumentas, netgi pavadinčiau, – produktas. Bet šimtai sutiktų žmonių su savo istorijomis liko už jos. Ir patirtis, kuri po dvidešimt penkerių metų vis dar praverčia.
2001 metų rugsėjo 11-oji nebuvo mūsų misijos dalis. Bet ji paliko savo pėdsaką.
Tą dieną sėdėjome FAO susirinkimų kambaryje Romoje. Visa komanda, tik prieš porą savaičių sugrįžusi iš Bolivijos, Ekvadoro ir Haičio. Aptarinėjome rezultatus, gėrėme kavą. Paprasta darbo popietė.
Tada kažkas įbėgo į kambarį. Įjungė televizorių. Ir pasaulis pasikeitė...
Kai žiūrėjome, kaip griūva bokštai, ir kai išgirdome Dunstano balsą, sakantį „ten mano sūnus“ – tą dieną pasikeitė ne tik tai, kas vyksta Niujorke. Pasikeitė ir tai, kaip mes matėme visa tai, kas buvo prieš tai: Bolivijos kalnus, Ekvadoro ugnikalnius, Haičio kanalus. Ir kas laukė po to: Nigerio smėlį, Mauritanijos dykumą, Senegalo upę.
Kai esi matęs, kaip griūna tikri bokštai, kažkas pasikeičia tame, kaip matai pasaulio trapumą ir kartu – jo atsparumą. Nes bokštai griuvo. Nepaisant to, Fatimatou kitą rytą atidarė parduotuvę. Abdulaje įsėdo į automobilį ir važiavo toliau per smėlį be jokio žemėlapio. Žmonės išėjo į darbą, netgi kai tai negarantavo jiems oraus gyvenimo.
Ši knyga yra apie tą matymą. FAO Programa čia lieka tik fonu – pagrindiniai veikėjai čia yra žmonės. Vietoj statistikos – akimirkos, kurias tebegaliu atgaminti atmintyje bet kada, net dabar, rašydamas šiuos žodžius. O vietoj išvadų – klausimai, kuriuos tie žmonės uždavė ir kurie liko su manimi ilgiau nei bet kokia ataskaita.
Jie nėra herojai. Nėra ir išimtys. Paprasti žmonės, kurie gyvena sunkiai ir vis tiek gyvena. Augina vaikus, neša ant galvos malkų ryšulius, verda pietus ant žemės kieme, ir augina ryžius, kad galėtų išmaitinti šeimą. Tokie žmonės yra visur, kur lankiausi. Tik jie kalba skirtingomis kalbomis, gyvena skirtinguose žemynuose.
Knyga parašyta pagal tikrus įvykius ir apie tikrus žmones. Kai kurie vardai pakeisti. Kai kurie dialogai – rekonstruoti iš atminties ir užrašų, kurių, laimei, nemažai išliko. Bet esmė – tikra.
Šioje knygoje yra ir tai, kas nutiko po 2001-ųjų – Jemenas, Turkmėnistanas, Malis, Alžyras, vėl. Kitos kelionės, kiti projektai, tie patys klausimai. Nes klausimas, kurį uždavė kaimo šefas Nigeryje, kurį uždavė Marija Ekvadore, kurį uždavė Aminata Mauritanijoje – ar programa supranta, kodėl mes darome taip, kaip darome – tas klausimas nemirė 2002 metų vasarį kartu su ataskaita. Jis gyvas šiandien. Kitose organizacijose, kitose šalyse.
Gal net aktualesnis nei tada.
Vienas dalykas, kurį žmogus išmoksta po tokių kelionių.
Ne atsakymų. Klausimų.
Ir pagarbos tiems, kurie gyvena ten, kur klausimų daugiau nei atsakymų, ir vis tiek išlieka nepaisant visko.
Atsiliepimai
Skaitytojų atsiliepimai apie romaną "KAI GRIŪVA BOKŠTAI"
"Knyga sužavėjo. Labai lengvai skaitosi. Įtraukia taip, kad negali sustoti skaityti". Nijolė, Kaunas
★★★★★
"Knyga paliko man gilų įspūdį. Sujaudino. Skaičiau ir jutau: čia – mano senelių gyvenimas, jų sunkumai, jų išmintis. Tai istorija apie tai, kas iš tikrųjų svarbu – apie darbą, meilę, garbę ir orumą ir tylų kasdienybės prasmingumą. Nuostabūs gamtos aprašymai alsuoja tikrumu ir ramybe – tarsi sustojęs laikas tarp darbų, kur žmogus dar turi galimybę stebėti pasaulį aplink save. Tai pasaulis, kuris jau traukiasi iš mūsų kasdienybės, bet gyvuoja atmintyje ir žodžiuose. „Šeimos garbė“ – tai pasakojimas ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, ką galime išsaugoti ir šią atmintį perduoti ateities kartoms. Rekomenduoju visiems, kam svarbios šeimos vertybės, atmintis ir tikros, autentiškos istorijos". Ilona, Kaunas
★★★★★
"Šeimos Garbė" man patiko. Sveikinu su sėkmingu debiutiniu romanu. Knyga aiškiai rašyta iš širdies, su didele meile šeimos nariams. Patiko trumpi ir lengvai skaitomi skyriai, gerai atrinktos ir įdomios šeimos narių gyvenimo įstorijos, situacijos ir nuotykiai. Dažnai galėjau susitapdinti su knygos veikėjais ir jų situacijom; tai nebuvo vien įstorijos aprašymas. Nors manau ir vien šeimos įstorijos aprašymas mane būtų pritraukęs, tačiau suprantu kad knyga skirta platesnei publikai. Pagalvojau, gal tai publikai būtų buvę naudinga dar truputį papildomų žinių, pvz šeimos medis ar žemėlapis? Jonas, Kanbera, Australija
★★★★★
★★★★★
★★★★★
"Perskaičiusi likau sužavėta, kaip tiksliai , paprastai ir gražiai aprašytos kaimiško gyvenimo situacijos ir žmonių santykiai. Labai rekomenduoju." Onutė, Skaudvilė
"Skaitydama knygą ne kartą susigraudinau, labai gražiai aprašytos jautrios vietos". Regina, Kėdainiai
"Labai lengvai skaitosi. Puikiai parinkti atskiri gyvenimo epizodai ir situacijos. Romanas labai įtraukiantis. Jautriai ir kartu subtiliai atskleisti žmonių santykiai. Daug sužinojau apie ankstesnių kartų gyvenimus. Drąsiai galiu rekomenduoti įvairaus amžiaus skaitytojams". Eglė, Kaunas
★★★★★
★★★★★
★★★★★
"Taip įtraukė, kad perskaičiau per naktį iki ryto. Viskas labai artima, vietos, žmonės, randu daug bendrų sąsajų su savo šeima. Rekomenduoju, tikrai rasite sau artimų temų". Viktorija, Paaluonys
"Labai patiko. Puikūs, natūralūs dialogai, vaizdingi gamtos aprašymai. Labai įtraukė, skaičiau neatsitraukdama". Genutė, Babtai
★★★★★
"Nuostabi knyga! Tikri biografiniai pasakojimai apie giminės ir šeimos istoriją. Tai leido iš naujo išgyventi visą tą sudėtingą kaimo gyvenimą, nubraukti ne vieną ašarą. Vaikystėje išvaikščioti Paaluonio takai, kurie vedė pas babytę, pradinė mokykla Jankūnų sodyboje ir sekmadieniai Leščių bažnyčioje. Viskas pažįstama ir išgyventa lyg vakar. Kartu ir labai lengvai skaitomas romanas, kurio nesinori padėti rytdienai. Didelis ačiū, Antanai,už nuostabią knygą! Jūratė, Kaunas
Kontaktai
antanasmazil@gmail.com
+37069929989
© 2025. All rights reserved.