"Einu pro Koliziejų.

Vėl tas pats Koliziejus, ta pati gatvė, tie patys vežikai su gražiai papuoštais žirgais, tie patys suvenyrų prekeiviai, kurie jau iš tolo mato, kad nesu turistas, bet vis tiek bando ką nors pasiūlyti. Šįkart mano lagaminėlyje ne tik kompiuteris, bet ir dulkės iš Ugandos. Kūnas dar nesupranta, kad jau nebeskrenda.

Dar tik prieš dvylika valandų buvau Entebėje. Lėktuvas nusileido naktį, persėdau Frankfurte, o dabar jau Roma, rytas, saulė – kaip visada čia, visada tokia pati.

Tris savaites praleidau Ugandoje, prie Viktorijos ežero, padėdamas planuoti Italijos vyriausybės finansuojamą projektą devynioms Nilo baseino šalims – kaip pasidalyti vandenį, kurio visiems reikia ir visada trūksta. Dabar einu į FAO būstinę, ne pirmą kartą, bet šįkart jaučiuosi ypatingai: turiu papasakoti Vulfui, kaip sekėsi.

Vulfas Hansenas – FAO Vandens departamento direktorius, su kuriuo jau esame vykdę ne vieną projektą. Pirmą kartą susitikome Abidžane, kai jis atvyko aptarti su vietiniais vadovais Bandamos upės baseino plano. Kartu mums sekėsi tikrai gerai. Tiek gerai, kad tapo akivaizdu, jog jis pradėjo mane vertinti ne kaip dar vieną konsultantą, o kaip žmogų, kuriam gali paskambinti.

Telefonas suskambo, kai buvau vos už kelių šimtų metrų nuo FAO pastato.

– Alio! – atsiliepiu.

– Antanai! – Vulfo balsas, konkretus, be įžangų. – Kur esi?

– Einu pas tave. Kaip ir sutarėme.

– Paskubėk.

– Kas atsitiko?

– Nieko blogo. – Trumpa pauzė, per kurią išgirdau, kaip jis su kažkuo kitu kalbasi tuo pačiu metu, uždengęs ragelį. – Su tavim nori pasikalbėti svarbus žmogus. Turim tau įdomų pasiūlymą.

Man pasiūlymai patinka. Visada patiko. Paspartinau žingsnį.

Vulfas laukė prie įėjimo. Jo veide matėsi nekantrumas ir pasitenkinimas. Draugiškas žvilgsnis išdavė, kad jis sužinojo kažką svarbaus man ir nori tuo skubiai pasidalinti.

– Tavęs laukia Džonas, – iškart išbėrė jis, dar neatvėsęs. – Projektų vertinimo skyriaus vadovas. Renka komandą – vertins Specialiąją maisto aprūpinimo programą. Visą programą. Beveik šimtas šalių, Antanai. Jis turi tau pasiūlymą.

– Man? – Sustojau. – Aš juk vandentvarkininkas, ne vertintojas.

– Būtent todėl, – nusišypsojo Vulfas. – Jis paklausė manęs, ar žinau žmogų, kuris išmano apie vandenį ir kuriuo galima pasitikėti. Aš pasakiau – žinau. Ir pasakiau tavo vardą.

Nežinojau, ką atsakyti. Tikriausiai todėl nieko ir neatsakiau..."

Kas yra romanas "KAI GRIŪVA BOKŠTAI"?

„KAI GRIŪVA BOKŠTAI“ – Kelionių romanas apie žmones, kurie išlieka

2001 metų rugsėjo vienuolikta. FAO ekspertų komanda ką tik sugrįžo iš Bolivijos, Ekvadoro ir Haičio – šalių, turtingų gamta, bet stokojančių maisto. Romos susirinkimų kambaryje kažkas įjungia televizorių. Ekrane griūvantys bokštai dvyniai Niujorke. Komandos vadovas Dunstanas sustingęs ištaria: „Ten mano sūnus.“ Per kelias minutes pasikeičia pasaulis ir žvilgsnis į viską, kas buvo prieš tai, ir kas laukia po to.

Toliau kelias veda per Nigerį, Mauritaniją, Senegalą. Fatimatou, kitą rytą po bokštų griūties vėl atidaranti savo parduotuvę. Abdulaje, vairuojantis per dykumą be žemėlapio ir niekada neklystantis.

Tai knyga apie žmones, neprarandančius vilties net kai vietinė korumpuota valdžia juos palieka likimo valiai. Apie klausimus, kuriuos jie uždavė – ir į kuriuos autorius vis dar ieško atsakymo, praėjus dvidešimt penkeriems metams.

Bokštai griuvo. Žmonės liko.

Kontaktai

antanasmazil@gmail.com

+37069929989

© 2025. All rights reserved.